[singlepic id=994 w=200 h=200 float=left]Iki kovo mėnesio Tarnybos pirmojo aukšto laukiamajame eksponuojama plakatų paroda „Mano Lietuva”. Gausybė idėjų, įgyvendintų parodos eksponatuose – ilgo ir kruopštaus bendruomenės darbo rezultatas.
Sausio pradžioje pasiūliau mokyklos bendruomenei Sausio 13-ąją – Laisvės Gynėjų dieną – paminėti įsitraukiant į akciją „Atmintis gyva, nes liudija“, uždegti žvakutes ir klasių mokytojoms vesti klasių valandėles ar pokalbius su vaikais, įtraukti į šią veiklą visą mokyklos bendruomenę.
Visi mokiniai, tėveliai, mokyklos darbuotojai buvo kviečiami dalyvauti gražiausio sakinio apie Tėvynę rašyme. Reikėjo sugalvoti gražiausius žodžius ir savo sukurtą sakinį ranka užrašyti A4 formato popieriaus lape laisvai pasirinkta rašymo priemone. Galima buvo rinktis spalvotą popieriaus lapą, iliustruoti. Buvo prašoma patiems pasirašyti lapo apačioje.
Mus, mokytojus, nustebino idėjų gausa ir įvairovė. Darbai sausio 10 – 17 dienomis puošė ne tik mokyklos pirmojo aukšto koridorių, bet ir klases. Vienos klasės, ypač vyresnieji mokiniai, darbus kūrė klasėje, kiti – namuose.
Juk meilė Tėvynei prasideda šeimose. Su motinos dainuojama lopšine, sekama lietuviška pasaka, Kūčių vakariene ir Velykų margučiais. Juk pirmiausia vaikas pasaulį pradeda matyti tėvų akimis, jausti tėvų širdimis, ją ir pamilsta.
Tėvynė yra viena. Tai kraštas, kur tu gimei, kur stovi tėvų namai, kuriuose kalbama tavo senelių kalba. Tai vieta, kur kiekvieną pavasarį į savo namus sugrįžta paukščiai. Tai Gedimino pilis, Nemunas, Puntuko akmuo ir Baltijos jūra… kiekvienas akmenėlis pakely, gintaro lašelis pajūry ir Lietuvos žmonės.
Ir kur nukeliautum, ir kiek beužtruktum, tačiau Tėvynės ilgesys tave grąžina į namus, nes tu esi jos dalis, nes čia tavo Tėvynė – Lietuva.
Štai todėl ir norėjosi, kad ši diena liktų vaikų širdyse. Kad namuose, kai tiek daug Lietuvoje pavargusių, neišgirstų žmonių, žodis „Tėvynė“ suskambėtų naujai, būtų tariamas tėvų namuose, o ne tik mokytojo lūpomis.
Todėl nemaža dalis mokinių darbus kūrė su savo tėveliais ar net seneliais. Džiugino vaikų pasakojimai, kad močiutė parinko šrifto raides, kartu sugalvojo ir sakinį. Štai 2e klasės mokinė Aurintė pasakojo, kad tėtis išjungė televizorių ir kartu su mama ir keturių metų sesute galvojo, ką parašyti. Kartu sukurtą sakinį užrašė mama, o mergaitė sukūrė piešinį. Jos klasės draugo Mato mama iškarpė nuostabų karpinį, o jis pats sukūręs ir užrašęs sakinį „Mano Tėvynė – aš, mama ir saulytė“. Kiti mokiniai iš namų atnešė net po kelis darbus: savo ir tėvelių. Buvo mokinių, kurie sukūrė ir užrašė net po tris darbus. Ne viename darbe pradinukai nupiešė Gedimino pilį, Lietuvos vėliavą, gintaro lašelį, žibutės žiedą ar net krepšinio kamuolį. Daugeliui mokinių Tėvynė neatsiejama nuo mamos, saulės, duonos. Bet ar tai ir nėra pačios didžiausios vertybės? Ypač kai tie žodžiai tariami šeimoje?
Parodoje dalyvavo visos klasės. Talkino mokytojos Snieguolė Diekantienė, Ona Repšienė, Jolanta Kutkienė, Laima Kaniauskienė, Violeta Lukočienė, Janina Šerlinskienė, Dalia Savickienė, Rasa Dulkienė, Vida Giedrienė, Dalia Solovjovienė, Lijana Šerpytienė, Nida Vismantienė, Vilma Gečienė.
Tikime, kad šis renginys, ne tik suartino mūsų mokyklos bendruomenę, bet ir moko mylėti ir branginti Tėvynę. Nes čia: šeimoje, klasėje ir prasideda Tėvynė, nes čia – Mano Lietuva.
Nida Vismantienė,
Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos mokytoja
